- spraginti
- 1 sprãginti (-yti Jrb, Kp), -ina, -ino DŽ, NdŽ, spragìnti (-ýti [K]), -ìna, -ìno [K], Rtr, LVIII1007 caus. spragėti.
1. tr. R334, MŽ447, N, Kos59, [K], M, L, Š, NdŽ, Jrb, Skr, Jnš, Mrs, Lp, Pv pamažu kaitinti, kepinti, kad paruduotų, apskrustų: Sprãginti pupas, žirnius po pečiumi J. Sprãgintas (duonos) griežinys BŽ106. Spragintos kruopos LL178. Dėl šustinio avižas sprãgydavom ant karšto pečiaus pado Brž. Sprãgink žirnius, tik nesudegink Pns. Piemenys spragino varpas ir lukštino grūdus Kb. Sumala sėmenas [aliejui spausti], nu i potam sprãgina Pb. Ar tavo duktė kvaila, ar ką, kad iš spragintų grūdų miežiai užaugtų BsPIII297. ^ A velnių sprãgytų tau čia reik?! Bgt. O velnių sprãgytų a nenori?! Plv. Ar nenori pupų, ant šuns užpenčio sprãgytų?! Kt. | refl. Ser.
2. intr. Lp, Kt labai šalti, spiginti: Tai spragina šiandien, net tvoros poška! Šk. Šaltis sprãgina teip, kad nė kur dėtis Grž. Kad spragina, net žvaigždės šokinėja ant dangaus An.
3. intr., tr. labai kaitinti, deginti, džiovinti: Pagada degino, sprãgino Vlk. Įkaitusi saulelė šviečia, savo spinduliais surėmusi žemę spragina Žem. | Ligonim pasdarė aršiau, karštis spragino, mėtės po patalą Mrc.
4. tr. spaudyti kokį mygtuką, spragsinti: Ans sprãgina sprãgina, bet nešauna Kltn. Sprãginu, neiššaunu Vn.
5. intr., tr. LL178, Pnd, Kp šaudyti, šauti, pyškinti: Vos įlipom į obelę, Jankus kad pradėjo sprãginti Kair.
6. tr. daužyti, kulti: ^ Tėvas spragelu žirnius sprãgina, o sūnai dantimi Lp.
◊ į akìs sprãginti stačiai, nesivaržant sakyti, rėžti nemalonią tiesą; šiurkščiai kalbėti: Oi, koks tavo vaikas, tiesiai ant akìs man sprãgina! Ps.\ spraginti; apspraginti; atspraginti; išspraginti; paspraginti; perspraginti; prispraginti; suspraginti; užspraginti
Dictionary of the Lithuanian Language.